PORCELIANO ISTORIJA
Porcelianas – “baltasis auksas” iš Kinijos, už kurio gamybos paslapčių išdavimą grėsė mirties bausmė, nepaisant to-šiuo metu paplitęs visame pasaulyje. Kiekvienas savo namuose turime porcelianinių indų, vazų ar iš močiutės paveldėtų statulėlių. Gal būt tai nėra dirbiniai iš kietojo porceliano, kurio gaminiai – itin brangūs ir vertingi, tačiau nebetenka valgyti iš rudos, juodos ar pilkos spalvos indų, kaip tai buvo viduramžiais. Kietojo porceliano sudėtis – 50 % kaolino, 25 % kvarco, 25 % lauko špato, bei deginamas itin aukštoje 1400-1500 laipsnių temperatūroje apie 44 valandas. Iki šiol nesutariama, kada jis buvo išrastas, vieni teigia, kad Šangų dinastijos metais, kurios religija buvo šamanistinio pobūdžio IX-XVI a.pr.m.e., kiti - kad VI mūsų eros amžiuje, Mingų (1368-1644 m.) dinastijos valdymo laikotarpiu. Nors porceliano gamybos paslaptys buvo akylai saugotos, vis dėlto manoma, kad jos buvo išvogtos, ir tai lėmė, kad kietasis porcelianas paplito šalyse – XV a. jis pradėtas gaminti Japonijoje, kiek vėliau Korėjoje.